Varduvininkai
Celestinas, Daugirutis, Genardas, Sikstas, Vilimas, Vilimas, Žilvinė, Žintautė
Reklama
|
|
Gyvenimas
Paaukokit už tyrą meilę... |
| Snobė |
Šio kūrinio autorė Snobė apie save: Esu rašytoja pagal pašaukima, bankininkė pagal profesiją. Ironiška egoistė melancholikė. Rašau snobiškus kūrinėlius kiek save pamenu, nes nerašyti negaliu. Svajoju kada nors parašyti knygą, tiksliau sukurti šedevrą.
Laisvalaikiu įsiveliu į romanus su netinkamais vyrais, kad patirčiau plunksnos vertus jausmus. Taip ir gyvenu kreivų veidrodžių karalystėje dvigubą gyvenimą, kartais pasvajodama apie žurnalistės darbą kokiame moteriškame žurnale.
"Įsivyniojusi į šiltą šaliką iki pat ausų sėdžiu savo šaltame kambaryje. Ant lubų beveik varvekliai, o šalikas geltonas. O prieš mano langus sugedo dar vienas automobilis. Ir mirksi. Šiomis dienomis daugybė automobilių mirksi man savo geltonomis akimis. Jie vis genda ir mirksi. Gęsta, springsta, spjaudosi ir miršta. Pamirksi, o tada miršta.
O aš tik gaudau sapnus, kuriuos kažkada teko sapnuoti. Perrišu juos geltonu šaliku, sudedu į voką ir išsiunčiu ant voko užrašiusi nemirtingą legendinę frazę "Už tyrą meilę". Man dainuoja Patricia Barber. O man būtų šilčiau, jei turėčiau kuo pasirūpinti. Mąstau, žiūrėdama į apleistą lesyklėlę už savo lango. Tokiais vakarais, kai tyli telefonas, o sniegenos neatskrenda į mano lesyklėlę, nes jau kelias savaites joje nebėra maisto, klausau Patricios Barber ir mąstau, kad tokiam dieviškam balsui ne vieta žemėje.
Ir tokiam dieviškam rūpesčiui, kuris, po galais, turėtų man padėti pasijusti geriau, ne vieta šiame kambaryje. Ir noriu virti čiobrelių arbatą. Viena puodelį po kito, vieną po kito... Kol pasaulyje nebeliks kosulio, kol čiobreliai jį nugalės... O aš klausysiuos paskaitų apie tyrą meilę. Dieną naktį vien apie tyrą meilę. Ir šypsosiuos.
Ką jūs išmanot? Tai tik pigūs atvirukai. Ir pigūs triukai. Net nežinot, kas yra iš tiesų tyra. Siela prie sielos, kūnas prie kūno tyrumas gimdantis aistrą gyventi, aistrą kurti ir viltį... Mažą viltį, kurią per dažnai išpilam su pamazgom ant mėšlo krūvos. Siela prie sielos. "Tu man parodyk, ką turi, aš tau parodysiu, ką moku..." eilutės perbėga galvoje ir išsiveržusios plaukų galiukais gula ant pagalvės. Kūnas prie kūno.
O gatvėje mane vėl sustabdo ir kviečia paaukoti už tyrą meilę. Žiūriu į jį. Sakau:
Aš paaukojau, savo ramybę paaukojau ir savo naivumą. Aš viską už tą meilę paaukojau. Nebeturiu ką atiduoti. Aš tos meilės klausiau širdimi, o akys buvo paklaikusios iš baimės, kai nevaldomos emocijos privertė orą vibruoti taip, kad nuo stogų krito varvekliai. Aš tai meilei leidau mane kankinti, nes jai tai patiko. Aš leidau jai gyventi manyje. Dėl jos padariau neįmanomus dalykus ir iškeičiau į tualetinį popierių sveiką protą.
Viskas dėl tos tyros meilės. Kuri mane išlaisvina, paversdama savo verge. Dėl jos naktimis šaltuose rūsiuose skabiau bulves. Net ir tai! Viskas dėl meilės... Tyrumas. Kūnas prie kūno. Pirštų galiukais bėgiojanti elektros srovė. Akiniais nuo saulės slystantis pro šalį pasaulis... Siela prie sielos. Tik niekada niekada neverkiau. Kartais blioviau, bet niekada neverkiau. Dėl tos tyros meilės... Ir jūs sakote, kad per tas paskaitas galite pasakyti dar kažką, ko nežinau?..
Vaikinas atrodė sutrikęs, bet vis dar tiesė beviltiškus atvirukus. Turėjau apsisukti ir nueiti, bet negalėjau. Jau nebesuvokiau tikrovė tai, ar sapnas, nes apėmė paralyžius lyg sapne. Aš apie tyrą meilę žinau jau viską, bet jie gal nežino. Jie, kurių sienos plonos. Jie, kurių gyvenimai suspausti, o vyrai vairuoja BMW. Jie, kurie netiki tuo, ką rašo Cosmo. Gal jei paaukosiu, jie sužinos... Gal tai padės... Duodu 10 litų. Imu porą atvirukų. Pagalvojusi duodu dar 10 litų. Atvirukų nebeimu.
Tik nepamirškite paskaitose paminėti, kad mylėti negalima per daug. Ir mylėtis reikia tik šviesoje, kad viskas būtų aišku ir tyra... Ir negalima paleisti, niekada negalima paleisti mylimo, negalima leisti nusisukti... Kad viskas būtų tyra miegokite susipynę sutaršytuose pataluose... Kad būtų tikra...
Ir aš nueinu. Vaikinas su atvirukais dar ilgai nejudėdamas žvelgia į mane. Nežinau, ar suprato. Žmonės dažnai nesupranta, kas yra tyra. Bandydama jiems tai parodyti nešioju tik baltus marškinėlius. Ir vasaros vakarais sukandusi dantis braidau tik po šaltinį. Nes tai tyra. Tyra kaip šitas speigas, aidintis krištolu (naktimis girdžiu jo žingsnius). Tyra kaip laukimas. Tyra kaip betoninės sienos, pro kurias nepraeina garsas. Ir kaip mūsų akys tomis akimirkomis, kai nagais įsikabinam į pagrindą po savimi. Tyrumas yra šiame vakare, spengiančioje prietemoje su gąsdinančiu šildytuvo ūžimu.
Aš nesušalsiu, kol akyse tyri ežerai. Kol pirštų galuose tyrumo ugnys. O lūpose sustingę neišbučiuoti bučiniai. Man tyra lopinėlis tavo odos ten, kur pečiai lenkiasi... Man tyra šokinėjimas stotelėje nuo mirtino šalčio... Man tyra sapnuoti savižudžius ir dažytis lūpas, kai niekas nemato, nes jos tampa tokios gundančiai tyros... Paaukokit už tyrą meilę. Kitąkart paaukokit, nepraeikit. Jai reikia aukų, nes vien sniego čia neužtenka. Kartais jai dar reikia kraujo. Skausmo. Arba pinigų. Paaukokit paskaitoms už tyrą meilę... Paaukokit.
(Visi įvykiai ir žmonės čia išgalvoti)."
Daivos Talačkaitės nuotrauka
|
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
