Paieška

 Apklausa
Ar reikia Lietuvoje sugrąžinti mirties bausmę?

Taip, nes kitokiais būdais nusikaltėliai jau nesuvaldomi
Ne, nes tai prieštarauja žmogaus teisėms
Ne, nes mirties baimė nestabdo nusikalstamumo
Neturiu nuomonės
Man tas pats


 Varduvininkai
Celestinas, Daugirutis, Genardas, Sikstas, Vilimas, Vilimas, Žilvinė, Žintautė

 Reklama












 Gyvenimas

Miniatiūros

Aistė Kisarauskaitė
Porą kartų mačiau, kaip miršta meilė – staiga atsistoja nuo vakarienės stalo, ima virtuvinį peilį ir eina į vonią. Leidžiamo vandens garsas, traška maišelis – gal druskų ar muilo, nemaloniai barkšteli peilis, nukritęs ant grindų plytelių. Po to ilgomis žiemos naktimis girdžiu, kaip ji vemia kraujais, vėliau gargaliuoja ir galiausiai nutyla. Naktimis vėl tylu, aš miegu ramiai. Tik vis dar bijau užeiti į vonią.

Paštininkas

Ta pati laukymė, įsprausta tarp miškų. Mano nuolatinis palydovas – didelis melsvas šuo pastatęs ausis bėga šalia. Žolė aukšta ir drėgna, prie sidabrinės zomšos batų bando prikibti jos žydros sėklos. Vėjo čia nebūna, metaliniai medžių lapai sukasi į mano pusę, sekdami kiekvieną žingsnį. Temsta. Pamiškėje blausiai sušvinta grybai, ant kurių tupia dideli naktiniai drugiai. Truputį baugu visada, bet aš nešu laiškus. Paštininko čia niekas nedrįsta liesti. Kol nepasuksiu į mišką ar neperbrisiu upelio, tekančio palei kairiojo miško kraštą. Kada nors aš, aišku, tai padarysiu, nes taip numatoma bet kuriame siužete. Bet kol kas rytais pabudęs skubiai įsijungiu žinias. Žinios būna geros ar blogos – įvairios, bet esu tikras, kad jos prasideda tuose laiškuose.

Ruduo

Man patinka ruduo. Jis man lyja ir ateidamas visada atneša mylimiausias gėles - baltas chrizantemas, kurios kvepia mirtim ir Kinijos imperatoriais, nesvarbu, kada gyvenusiais. Jo rankos taip pat kvepia aistra, tolimais kraštais ir kinietišku šilku. Mes dažnai vaikštom per lietų, susikibę rankomis ir kalbamės apie mirtį. Man patinka ruduo – jis kažkuo panašus i mane. Aš nebijau jo prarasti – tai man kada nors nepavyks prisikelti.
......

Ir vėl atėjo ruduo. Pasiėmę airiško viskio butelį, sėdim pilnam žmonių bare, jis rūko cigarus ir baisiai keikiasi, o man tai labai patinka. Stalas nuklotas senais kadastriniais žemėlapiais, o dar bronzos peteliškė, 10x10 cm, paties Benvenuto Cellini darbas!...Ilgi ir švelnūs pirštai vikriai atidarinėja mažas aksomines dežutes su aukso papuošalais. Mano mielas, šiais metais tu turbūt antikvaras. Rudeniui tai taip tinka. Kažkas keičiasi nuolat. Aš irgi beveik sugalvojau, kuo šiemet būsiu.

Vasaros varis

Nežinau, kas tamsoje sudėjo mano daiktus. Aistringai dega žolė, duslūs šešėliai kvepia kava ir imbieru, varinis vasaros kraujas diskotekų ritmu tvinkčioja smilkiniuose. Aš nežinau to, kuris užmeta molio spalvos audinį man ant pečių. Kelio dulkės karštai bučiuoja senus sandalus, sudriskusiais pirštais glostydamos man kojas. Net užmiršau atsisveikinti, nors dar nepažįstu to, kuris šalia neša varinius vasaros lagaminus skimbčiodamas šešėlių apyrankėmis nakties ritmu.

Gerb. Eksperte,

Iš savo draugo antikvaro gavau dovanų graviūrą. Gelsvas popieriaus lapelis prikimštas auksinių išskleistais sparnais drakonų. Sakė, 14 a., tačiau pirmuosius drakonus jūreiviai į Europą atvežė tik šešioliktame. Galima įtarti aiškią klastotę. Bet prašyčiau atkreipti dėmesį į sparnų ornamentus – tik neseniai archeologai rado liekanas senųjų Lotynų Amerikos drakonų, kuriuos puošė toks raštas, nes jie maitinosi nekaltų merginų krauju. O kas įdomiausia – graviūros dažai. Neabejotinai augalinės kilmės, tačiau joks iki šiol žinomas augalas neišgauna tokio inensyvaus aukso. Kreipiuosi į Jus, kaip naujosios istorijos ekspertą, prašydama bent nurodyti šio nuostabaus pokšto autorių. Prieš miega ilgai stebiu, kaip auksiniai drakonų kūnai lyg anglys žioruoja prieblandoje.

Drakonai

Ech tie rudens drakonai! Sakiau, kad nedovanotų – nežinosiu, kuo šerti, subraižys baldus...Bet jis toks panašus į mane, sako ruduo ilgais antikvaro pirštais glostydamas auksinius nugaros žvynus ir varinį sparną. Jis tau tilps į rankinuką, prideda juokais, ir aš suprantu, kad šitas drakonas gyvens su manim. Gers iš mano vyno taurės, vakarais, grįžus is darbo, rasiu miegantį ant mano šlepečių, o sekmadieniais šveisiu baisiai aprūkusią dujinę viryklę – net ir rudens drakonui ne lengva uždegti ugnį.


Versija spausdinimui
 
Rekomenduok straipsnį draugams
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju

2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
 Renginių anonsai

 Rekomenduok draugui

 Femina.lt draugai
  
friend  Geros atostogos
friend  Pažintys.tv
friend  Naujienos Online
friend  EB
friend  Gap.lt
friend  Mintys.lt
friend  Reginospalepe.com

 Reklama



femina.lt