Varduvininkai
Edgaras, Eduardas, Mintaras, Venancijus
Reklama
|
|
Gyvenimas
Ir vėl Nemiegas |
Milda Juodagalvytė paslaptinga ir nemėgstanti fotografuotis. Ji siūlo įsivaizduoti, kad šias eilutes parašė keramikė, gyvenanti Naujojoje Zelandijoje, kur dosni rinka jos "puodams". Tikrai žinoma tik tai, kad šiuo metu Milda savarankiškai studijuoja piešimo techniką sausomis priemonėmis.
Dienų plovimas
Stebėti, kaip iš lėto tirpsta putos.
Ir merkti dar, naktinę po kitos,
Dienos pradžios ar išsunktinės
Popietinės,
Nešvarios visos, padarytos iš vatos.
Stebėti, kaip nuo žemo kyla mėnuo.
Ir kaip sutrinka, atsidūręs ties riba,
Kai laikrodis be dvylikos,
Be vieno,
Išmušęs lyginę ištars gana.
Lietus
Važiavau per lietų troleibusu.
Lašeliai stikle susiliedavo
Į nespalvotus trumpalaikius
Piešinius. Viename iš jų
Senoji žirafa nusivedė
Savo mažylį gerti prie upės.
***
Tavo juokas
Iš šono, iš nugaros
Pila stambiais nesijotais.
O aš lyg iš užjūrio
Krašto provincijos,
Kalbos svetimos
Nesupratusi,
Šypsausi kvailai
Ir karčiai
Iš mandagaus nuotolio.
***
O kada sudėjo plastikinius langus,
Svietas pats iš naujo susitvėrė.
Ir iš naujo žemė su dangum
Vietom pasiskirstė.
Aš dabar giliai praradęs protą,
Tu gi, viešpatie, giliai įmerkęs kojas.
Pavasaris
Pavasaris paprastai
pasirodo po visko.
Poviskas išeina,
Dažniausiai palydimas spyriu.
Pasisuka vėtrungės,
Vėjo pripildo gertuvę
Vėsu dar, bet jau
pažadėtas koncertas
kažkur Kalnų parke. Ir jie
vėl pradeda laukti pažįstamo,
plyštančio pienėm pavasario.
***
Buvo žalia ir geltona,
Nė galvon, kas po to,
Kai baigsime tą pipirinę.
O po to
Lyg lietus, lyg ruduo,
Nejaukus, neišvengiamas.
Ko gi aš laukiau? Žinojau,
Žiema neilga, tik tuščia.
Paskutinės dažniausiai
Nubąla žalia ir geltona.
Žinau tai. Ir laukiu iš naujo.
***
Ar klausai
Ir vėl Nemiegas
Sako tyliai tyliai
Šiltos rankos
Drėgnos lūpos
Žemos bangos aukštos
Smėlis jūra
Priešingos pasaulio jėgos
Sako tyliai tyliai
Atsiverki
Išgirsti tik judesį ore
Kai iš troškulio
Iš baimės atsimerki
Sėdi vienas šalimais
Nemiegas
O vandens nebuvo ir nėra.
***
Tikriausiai per naktį rašysiu
Visus tuos žodžius ir ženklus
Kuriuos tik galiu atsiminti.
Gal jie išbyrės ištuštės.
Namai tokie tylūs sustingę
Laukimo laike. Lyg turėčiau
Uždegti šviesas, isijungti garsus
Ir vaikščioti, būti, pulsuoti...
Ir kas tu per dievas, per vienas,
Jei tik per tave
Man rankos nusvyra ir vėl
Galvoju aprašinėti grindis ir sienas
***
kada kas nors
mane paims nuneš,
padės, nueis, tada
galėsiu pasakyti
kad jau mane paliko.
Dabar tiktai klausausi
Juodo bliuzo
(tos afrikiečių raudos!..)
ir skauda daug labiau,
nei būtų, jei paimtų ir nuneštų
toli toli iš čia
kur džiūsta upių vagos...
taip ašaros sau pačios randa
priežastis ir kelią.
***
žinia: nieko daugiau nenoriu,
Tai gal ir iš veido matyti.
Smagu taikyti į didžiules pėdas...
Kažin kas toks didelis ėjo?
Ar tik ne iš cirko... ar ne vis tiek, svarbu, kad tik toliau
nuo mano namų.
Nušaukite,
Kad prisikėlus saulė
Atsispindėtų vyzdžiuose.
Kad nutekėtų vandenys,
Užtvenkti žodžių nuošliūžom.
Nušaukite tą, kuris
Nemoka statyti pilių.
***
Nukrisk, žvaigždele,
Nukrisk,
Prisitrenk, užsimušk,
Į šipulius subyrėk,
Išpildyk mano norą.
****
Baisiai greitas buvo
Tas melsvas kalnagūbris
Pralėkęs pro langą.
Tik mėnulis sustingo
Per nago plotį toks mažas.
Ir dingo
Tiktai už posūkio.
*****
o ne, tai nebuvo
vakaras iš nevilties
vakaras iš neturėjimo
kur apie ką su kuo,
nerimas dėl ateities
žinote debesuotumas,
vietomis gūsiai, lietus
buvo tas vakaras gėrusio
noras greičiau į namus.
Buvo tai nuogąstavimas:
Štai paskutinis žmogus,
Nes jo tobulybės nuoviros
Pylėsi per kraštus.
Į šiaurę, į vakarus, pietus
Kvietė gaivus vėjo gūsis,
Bet aš viską nuspėju iš anksto
Grįžtam namo, nebrangusis.
***
Apsukusi dar vieną ratą
Sugrįžta pasiimti ką paliko.
Ir vėl ją tartum pinigą
Į jūrą meta,
Ir vėl išgraibsto,
Ir išgarbsto,
Ir išduoda.
O ji, pajutusi nevykusią apgaulę
Tik šypteli, paglosto nesunokusią
Ant lauko duoną,
Ir atsidūsta, pavadinta saule.
***
taip gerai, tik dar
truputį šilko dūmų
nevėdintoj prieblandoj
šalia užkaltų durų
jas neliesdamas gali atidaryti
pamatytu užsigauti, užsiryti.
Taip gerai, tik dar
Šiek tiek aukščiau,
Viršuje tiek naujo pamačiau -
Ko giliai many nerado niekas
Paslėpė iškritęs sniegas.
****
taigi, turi žinot savo paskirtį.
Bet kodėl tai negali būti
Vien sodininkystė?
Vaikystėje labiausiai
Nemėgau estafečių.
O dabar per trumpą laiką
Turiu nubėgti ten-atgal-balažinokur.
Na kodėl tai negalėtų būti
Vien sodininkystė?
****
galėčiau taip nusileidžiančią saulę laikyti rankose
jei tik žinočiau kad mano širdis nesprogs
nuo nepasakomo tūkstančius metų nuo neišklausomo
kiekvieną akimirką prarasto žemuogėm kvepiančio
smėlio nusmailinto gaisro nugairinto
virvėmis pririšto pirštais nuglostyto
nuotaikų slėgto pakelto sutrupinto truputį gelsvo
ataušusio verdančio perlais pažirusio
žiežirbom surinkto nieko nematančio.
***
Krentam į miegą.
Ore lietaus šuorai.
Nustoja pro spindulius
Bičių dūzgimas.
(poetiškai būtų dūzga)
bet geriausiai
krentam į miegą.
|
|
|
Perspausdinti straipsnius galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.
Reklama | Kontaktai | Padaryk femina.lt pirmuoju
2005 © Femina.lt. Visos teisės saugomos
|
|
Reklama
|
